Nautofonas – švyturio aidas pasiklydusiems laivams

Švyturių ugnys

Pirmieji švyturiai Baltijos jūros pakrantėse kaip ir visame pasaulyje buvo paprasti laužai, kuriais kranto žmonės įspėdavo jūreivius apie artėjantį krantą. Piktadariai degdavo klaidinančius laužus, kad galėtų apiplėsšti ant uolų užplaukusius laivus –tai aprašė jau Homeras savo „Odisėjoje“. Švyturių konstrukcija tobulėjo, laužus pakeitė svirties konstrukcijos, kurios pakeldavo metalinius krepšius su degančia anglimi. Istoriniuose šaltiniuose 1229 m minima, kad toks švyturys švietė ant Falsterbo kyšulio Švedijos krante prie įėjimo į Oresundą. Mūsų krašte  tokio švyturio repliką galima pamatyti Šturmų uoste ant marių kranto Šilutės rajone.

Švyturiai pavaizduoti ir ant Olaus Magnus 1539 m sudarytame Šiaurės šalių žemėlapyje. Vienas iš jų Kopu švyturys Estijoje. 1527 – 1531 metais jį pastatė Hanzos sąjungos pirkliai, švyturys tebeveikia ir šiandien, nors iki kompaso įsigalėjimo XIII amžiuje retas laivas leisdavosi į kelionę naktį. Tiesa, ir kompasas negalėjo tiksliai nustatyti laivo vietos – jis rodė tik magnetinę šiaurę. Laivo vietą gana apytiksliai apskaičiuodavo pagal laiką ir laivo greitį.

Laivyba naujuose amžiuose intensyvėjo, atsirado švyturių sistemos, kartu ir bandymai – įspėti laivus apie pavojų ne tik šviesa, bet ir garsu. Ilgus amžius tai buvo varpas, tam tikslui pakrantės miestuose ir kaimuose skambindavo bažnyčios varpais, bažnyčių bokštuose uždegdavo ir švyturio ugnis. Ši tradicija atsispindi iš Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Karalienės bažnyčios bokštas – ypač naktį jis primena navigacinį ženklą. Varpą tik XIX amžiaus pabaigoje pakeitė garo ir suspausto oro sistema, o XX amžiaus pirmoje pusėje – diafonas ir nautofonas.

Šventosios jūrų uosto nautofonas

Šventosios nautofonas – laivybos tikslams skirta sirena, kuri įjungiama tam tikrais intervalais. Nautofono garsas  padeda laivams rasti kelią į uostą užslinkus rūkui, įspėja apie kliūtis. R. Nako ir  B. Stundžios žodyne nautofonas įvardinamas elektromagnetinė sirena, vartojama švieslaiviuose.

Nautofonas  Šventosios uoste pastatytas 1957 metais. Ažūrinio metalinio bokšto aukštis – 13 m, plotis – 0,95 m. 1967 metais nautofone vietoje KG-1 sumontuotas LIEG – 300 modelio įrenginys,  išlikęs iki mūsų dienų. Paskutinis įrašas apie Šventosios uosto nautofono techninės būklės patikrą darytas 1977 m.

Nautofonai veikė Nidos uoste  iki 1990 metų, ant Klaipėdos uosto šiaurinio molo galo nuo 1931 iki 1979 metų. Tai buvo švyturio sistemos dalis – jį aptarnaudavo Šventosios švyturio komanda. Nautofonai įprastai būdavo statomi ant įplaukos į uostą vartų – taip buvo Nidos, Klaipėdos ir Šventosios uostuose. Tiesa, kai kurie šaltiniai mini nautofoną Nidos pajūryje, jo ruporas buvo nukreiptas į jūros pusę.

Šventosios gyventojų bendruomenės ir Šventosios turizmo asoviacijos projekto „Žemės ir jūros žmonių kelias“ metu 2018 metais atlikome nautofono konstrukcijos ir teritorijos aplink įrenginį apžiūrą, įvertinome techninė nautofono būklę. Nautofonas yra vienas iš nedaugelio Šventosios uosto artifaktų, todėl svarbu šį įrenginį išsaugoti. Projekto metu nautofonas buvo įtrauktas į įdomių Šventosios vietų maršrutą. 2019 metais nautofoną pakartotinai apžiūrėjo ekspertai. Jai kito bendruomenės ir asociacijos projekto „Mūsų senolių žvejybos ir laivybos tradicijos“ metu pagal senąsias technologijas buvo suprojektuotos, pagamintos ir atstatytos atotampos iš plieninio troso, planuojama pačio įrenginio rekonstrukcija. Prie nautofono suprojektavome, pagaminome ir pastatėme informacinę lentą, kuri tapo pažintinio maršruto dalimi.

Rūko signalai

Rūko signalai būdavo dviejų tipų – šviesos ir garso.

1826 metais p. Wilson’as iš Troon’o Ayrshire švyturyje padidino acetileno dujų tiekimą užslinkus rūkui į švyturio žibinto degiklius.

1827 m. David’as Brewster’is pasiūlė specialų optinį prietaisą, kuris pradėdavo veikti susiformavus tam tikroms atmosferos sąlygoms. Kaip alternatyvą jis kartu su kitais išradėjais siūlė užėjus rūkui švyturiuose degti bengalines ar analogiškas ugnis. Wighamn keliuose Airijos vietose sėkmingai naudojo  rūko signalus, kurie būdavo sumontuojami vienas virš kito kaskart su galingesniu degikliu.

Aukštai iškeltos švyturių šviesos matomos ir 20 jūros mylių atstumu. Užslinkus rūkui aukštai iškelta švyturio ugnis gali būti ne tiek privalumu, kiek trūkumu, nes kai kada rūkas laikosi tam tikrame aukštyje virš vandens. Tokiu atveju žemiau esama švyturio šviesa matoma geriau už tą, kuri iškelta aukštai.  JAV pakrantėje XIX a. pab, prie švyturių, kurie būdavo pastatyti ant auštų pakrantės uolų, įrengdavo specialų liftą – bėgius, kurie nuo šyturio papėdės leisdavosi žemeyn prie jūros. Kai švyturio bokštą viršuje apgaubdavo rūkas, bėgiais būdavo nuleidžiama pakaitinė švyturio šviesa.

Pasirodo, rūkas visai netrukdo sklisti garsui, nors gana ilgai buvo laikomasi visai priešingos nuostatos. Rūkas yra puiki terpė sklisti garsui, nors garso stiprumą ir kryptį koreguoja vėjas.

Signalai rūke – XX amžius

XX amžiaus pirmoje pusėje krante esančiuose švyturiuose pablogėjus matomumui – užėjus rūkui, prasidėjus pūgai ar darganotam orui – kas trys minutės dukart skambėdavo varpas. Kai švyturio prižiūrėtojas išgirsdavo rūko signalą, kurį paduodavo priartėjęs laivas, švytury (sireną, rūko ragą, varpą, patrankos šūvį) švyturyje skambindavo dažniau, kol pagal nusilpusį laivo rūko signalą buvo galima įsitikinti, kad laivas sėkmingai praplaukė švyturį arba kliūtį, prie kurios švyturys pastatytas. (Kornilov, 49).

Plaukiojantys švyturiai skambindavo tris kartus, ir intervalas tarp varpo dūžių buvo dvi minutės. Kaip ir švyturio sausumoje atveju, priartėjus laivui, plaukiojančio švyturio prižiūrėtojas skambinti imdavo trumpesniais intervalais, kol neįsitikindavo, kad rūke plaukiantis laivas sėkmingai keliauja toliau.

Varpais būdavo ir jūroje pastatytuose bakenuose. Pati paprasčiausia sistema priversdavo varpą skambėti bakenui besisupant ant bangų, tačiau būna laikas, kai jūra aprimsta. Ir gana dažnai tada atslenka rūkas, todėl labiau išmani sistema reaguodavo į potvynius ir atoslūgius, jų energiją perduodant varpo mechanizmui.

Rūko ragas (рожок – rus.), trimitas (горн – rus.), triūba (труба – rus.). Garsas išgaunamas įprastomis dumplėmis, keičiasi signalo trukmė ir periodiškumas, kaip ir skambinant varpu.

Švilpukas – toks pat įrenginys, koks naudojamas laivuose, garsas išgaunamas išleidžiant garą, skiriasi garso trukmė.

Sirena yra  viena iš efektyviausių priemonių signalizuoti rūke jau vien dėl garso stiprumo. Tuo pačiu sirena galim keisti garso trukmę, koreguoti intervalus tarp signalų, garso toną. Įprastai sirenos veikia nuo garo, tačiau yra sirenos, kurios veikia nuo suspausto oro. Tokio tipo sirenos patogios dėl to, kad jos veikia tik užslinkus rūkui, garines sirenas reikia ilgai ruošti, kol atsiras reikalingas slėgis katile. Sirenos vamzdį galima sukinėti reikiama kryptimi, kai kada įrengiamos dvi sirenos, kurios nukreipia savo garsą į skirtingas puses.

Patranka signalas perduodamas vienu, dviem ir trimis šūviais, tarpas tarp šūvių – nuo 5 sekundžių iki dviejų minučių, tarp signalų grupių – nuo 10 iki 15 minučių.

Sprogimo signalai paduodami iššaunant specialius patronus. Kuo aukščiau sprogsta užtaisas, tuo toliau pasklinda signalas. Signalo sklaida sprogdinant užtaisus yra geresnė, kyginant su kitais signalizavimo būdais, tačiau trūkumas yra tai, kad neįmanoma sprogdinti užtaisus be perstojo.

Povandeniniai varpai skleidžia jiems nustatytą skambesį. Garsaspo vandeniu sklinda nepalyginti toliau, negu oru. Povandeninio varpo signalo kryptis gali būti nustatyta gana tiksliai, jei laivas yra aprūpintas specialia įranga.

Technologinė revoliucija, neatpažįstamai pakeitusi Bell‘o telefoną, pakeitė ir visą navigacijos priemonių sistemą jūroje. Švyturiai lieka kai rezervinė sistema nenumatytam atvejuui, nautofonų laikas nepasigailėjo. Šventosios nautofonas – vienintėlis, kuris išliko mūsų pakrantėje nuo Klaipėdos iki Talino.

Medžiaga parengta pagal šaltinius:

Stevenson, D.,  Lighthouses   Edindurgh, Adam and Charles Black, 1865;

Корнилов, Н. А., Лоция морей, Лининград, 1935;

Šventosios gyventojų bendruomenės ir Šventosios turizmo asociacijos projektas „Jūrų vilkas“,  finansuojamas pagal  Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo  2017 – 2019 metų veiksmų plano įgyvendinimo 2.3 priemonę „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“. (2018 m.)