Šventosios gyventojų bendruomenė

Šventosios turizmo asociacija

 „Mūsų senolių žvejybos ir laivybos  tradicijos“

Projektas „Mūsų senolių žvejybos ir laivybos tradicijos“ (2019 m.),  finansuojamas pagal  Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo  2017 – 2019 metų veiksmų plano įgyvendinimo 2.3 priemonę „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Projekto konsultantai:

Doc. dr. Vacys Vaivada, Klaipėdos universitetas

Mikelis Balčius, Šventosios metraštininkas

Kęstutis Demereckas, Kultūros paveldo ekspertas, ICOMOS narys

Simas Knapkis, senųjų Kuršmarių žvejų laivų statybos ekspertas

Žvejybos verslo Vakarų Lietuvos regione istorija

Klaipėdai suteikiant Liubeko teises, buvo užrašyta laisva žvejybos teisė Kuršių mariose „mes suteikiame laisvą žvejybą mariose, lietuvių pusėje iki Vindburgo ir Nemune, kaip jie nuo seno tenai buvo žvejoję.“

Ordino tarnyboje 1410 metais buvo 39 žvejybos prižiūrėtojai. Mariose buvo žvejojama kelių rūšių tinklais: pakrančių, lašišiniais, unguriniais bei kiudeliais. Žvejojama buvo pastačius būdą (pastatą) ant kranto, iš valties ir pakrantėje.

1923 m. žvejyba Pamaryje vertėsi per tūkstantį žmonių. Žvejai savo vartais skersai visas marias užtverdavo, palikdami laisvą tik farvaterį. Iš toli žvelgiant – ištisi kuolų miškai. Žvejybos plotus buvo galima nuomoti. Kaina priklausė nuo žvejybos įrankio: už žvejybą kiudeliu – 40 Lt, už trūbicą (gantinį) – 2 Lt, už traukiamą tinklą – 10 Lt, už ungurinukus (abu galu) – 50 centų, už abu traukiamo tinklo (kurėno) galus – 20 Lt, už didventerius – 2 Lt.

Žwejos Dawadas ant Kursziszkų Marių (Pagal 1934 m. Mažosios Lietuvos kalendorių. Kalba netaisyta.)

Dawadas yra tvarka, kuri pradėjo veikti nuo 1792 m., ir remiasi senaisiais reglamentais, išleistais 1589 ir 1640 metais.

Niekas negali kitokia žvejyba užsiimti kaip ta, kuriai jis turi leidimą arba kuria jis užima užsisenėjimo teise. Kas savo teise 40 metų nesinaudoja, tas ją prapuldo. Bet jei vienas kaimas bendrai turi teisę žvejoti, tai tokia teisė išlieka, jei nors keli kaimynai nuolat yra žvejoję. Atskirus žvejus tokių teisėtų kaimų negali nuo žvejybos atlaikyti nei kaimynai, nei prižiūrėtojai arba sargai.

Tinklų sparnai per visą ilgį turi būti sieksnį platūs ir 90 sieksnių ilgi. Akys turi būti pusantro colio, pagal giją matuojant, kiekviena gija tiek ilga. Kitaip tinklai atimami ir duodama tris mėnesius pasėdėti kaliūzėje, pasikartojant – visus metus tupėti pilyje. Jūros tinklai visai draudžiami.

Tinklais su mažomis akimis visiškai draudžiama žvejoti Lietuviškoje apygardoje. Tačiau Rytprūsiškoje apygardoje leidžiama tai dėl to, kadangi ten žvejų kaimai, ypač Labguvos valsčiuje, vien iš to gyvena ir dėl savo vargingumo daug brangesnių kurninių bei bradinių tinklų įsigyti neįstengia. Be to, Prūsų šone nesą nei lašišų žvejybos, kuriai šioji žvejyba būtų ypač pavojinga. Bet ir su kiudeliais neleidžiama per daug mandravoti, nei kitiems tinklams painiotis. Su kurninias ir bradiniais tinklais nevalia maišytis, kur yra paspęsti venteriai, vartai ir taip toliau. Niekas negali draskyti kitojo tinklų. Nakties tamsumoje vandenyje turi būti ugnis pakurta ar likneša padegta.

Ungurių nesą visur mariose. Labiausiai jų esą Laptavos valsčiuje, Juodkrantėje, Agiloje bei Skirvytėje. Iš senų laikų šitie marių kaimai turėjo teisę žvejoti, bet ir Svencelės, Drevernos bei Gaicių kaimams pakenčiame, kad jie pas Juodkrantę žvejotų.

1. Žvejyba buriniais laivais (kurniniais tinklais arba kurnais)

Žvejojama per visas marias. Kurniniui tinklui išmesti reikalingos dvi didžiosios žvejų valtys, kurios greta viena antros važiuoja. Vėjas gena valtis, o tarp valčių yra tinklas. Kurniniais tinklais žvejodami žvejai ant marių išbūdavo tris, keturias ar net daugiau dienų.

Toks tinklas dirbamas vien iš linų ar kanapių. Jis pats brangiausias. Kurninis tinklas susideda iš dviejų sparnų ir metryčios. Kiekvienas yra 90 sieksnių ilgas ir sieksnį platus. Tinklas įvertas virve arba ‚sima“, kuri susukta iš liepų lunkų. Prie šios virvės yra pritvirtintos plūdės iš jovarinės malkos arba žievės.

Kurninių tinklų (kurnų) akys turi pusantro colio į kryžių. Pire apativės virvės, kuri palei marių dugną traukiama, yra pririšti kūliai arba akmenaičiai. Dar atskirai tinklas suraišiojamas arba sutvirtinamas liekais (gabrais). Liekai yra iš stambių kanapinių gijų sukti ir turi tinklą sulaikyti įsivėlus į jį didesnėms žuvims arba tinklui už ko nors užkliuvus.

Šie tinklai šiltame vandenyje greitai genda, pūva, todėl su jais žvejojama išėjus ledui ligi gegužės 1 d. ir nuo rugpjūčio 24 d. iki ledo. Ten, kur lašišos gaudomos, kurniniais tinklais tik po spalio 1-osios žvejoti pradeda. Su šiais tinklais gaudomi sterkai, bruišės, plakiai, birškiai. Labai retai užklysta lydeka, kadangi toji žuvis, auštam vandeniui esant, pasiduoda ant pievų ir siekių. Kurniniai tinklai iš viso netinka stambiai žuviai sugauti. Šiais tinklai žvejojama dieną ir naktį.

Kartografas     K. Henebergeris aprašė būdą unguriams gaudyti. Į vandenį nuleidžiama kambario dydžio dėžė su pragręžtomis skylėmis vandeniui ištekėti. Skylės turi būti nedidelės, kad unguriai neišplauktų. Vasaros naktimis, griaudint perkūnijai ir žaibuojant geriausias laikas taip ingurius gaudyti. Unguriai tokiomis naktimis blaškosi, neranda kelio ir, srovės nešami, pakliūna į dėžę. Ryte užstatoma apsauginė lenta ir, iš vandens iškėlus dėžę, belieka surinkti ungurius.

Bradiniai tinklai

Tinklo kiekvienas sparnas yra nuo 80 iki 90 sieksnių ilgas. Bradinio tinklo mėtryčios, – tai yra vidurinė dalis, pasai žuvų maišas arba žakas, – yra kokių septynių sieksnių ilgos, viduryje iki dešimt sieksnių gilios. Tinklo viršutinė virvė apdaryta plūdėmis (plūciais, plūkštėmis) iš lengvaus medžio, o apatinioji virvė apsloguota kūlaičiais (kulšais, akmenėliais).

Žvejai išvažiuoja į marias iki tos vietos, kur nori žvejoti. Dvi valtys turi vieną bradinį tinklą, kiekviena valtis po sparną. Didesnioji turi ir metryčias. Suradę tinkamą vietą, žvejai pasileidžia su vėju plaukti, išmesdami metryčias ir leisdami tinklą į vandenį, o valtys pamažėl atsiskiria. Kai visas tinklas, abu jo sparnu, jau vandenyje, žvejai su valtimi laikosi vienodo tolumo su vėju tolyn plaukdami.

Paskui žvejai susimoja, naktyje ugnies ar liknešų šviesa susižino ir vairuoja su valtimi artyn viena  antrajai. Priplaukus valtims arti, permeta sparnų virves į vieną valtį ir toji pradeda tinklą traukti. Mažesnioji valtis, neleidusi bures, irkluojasi palei savo sparną iki metryčių. Čia žvejai pasitikrina, ar verta tinklą visai ištraukti. Jei ne, tai sugrįžusioji valtis pakelia vėl bures, pasiima savo sparno virvę ir abidvi valtys, su vėju eidamos, vėl atsitolina. Per naktį tinklas tris, keturis kartus ištraukiamas. Bradiniai tinklais pradėdavo žvejoti 14 dienų prieš Mikėlį, tačiau tik Budumoje, kur marios yra plačiausios.  Po Mikelio žvejojama ir Lankoje, pas Liekų ragą liki Ventės rago, sugaunamos šios žuvys: karšės, sterkai, birškiai, lydekos.

Žvejyba kiudeliais

Kiudelis – maišo formos velkamasis tinklas, kuriuo būdavo žvejojama petinėje marių dalyje. Tinklas buvo velkamas prikabintas prie valties rago ir nagelio laivugalyje. Vilkdama tinklą valtis plaukdavo šonu. (Elertas, 41).

Kiudelis vežamas su bradine valtimi – tai apvalus ir tankus šešių sieksnių ilgio tinklas, megztas iš kanapių. Akys tokios smulkios, kad vietomis tik vieną bertainį colio teišnešė – ir žuvų narštus bei perus išvilkdavo. Antroji kiudelio skylė yra apie šešių sieksnių didelė.

Kiudelis viduje turi dar inkelį, kad žuvis neišbėgtų. Esant tinkamam vėjui, važiuojama su kiudeliu žvejoti. Per kiudelį pertiesiama kokių trijų sieksnių ilga kartis, prie kurios kiudelis pririšamas. Kiudelis tokiu būdu įtempiamas, nes jo dugne yra kūlaičiai (akmenėliai) pririšti. Kiudelis paleidžiamas į vandenį ant kokių keturių sieksnių ilgos virvės. Virvė pririšama prie valties netoli galo, o nugrimzdęs kiudelis traukiamas paskui valties.

Valtis varoma vėjo, burės užkeltos. Pravažiavę kokią pusmylę, žvejai pastaukia kiudelį pažiūrėti, ar kas sugauta.

Kiudelių žvejybai nėra paskirtų vietų. Daugiausiai taip žvejojama ligi Budumą, tačiau tik Rytprūsių apyardoje dėl to, kad čia marios gilesnės. (Servienė, p. 29)

2. Žvejyba valtimis be burių

Vindkartinė žvejyba

Ki tvnai atslūgsta, ligi sekminių žvejojama vindartniais tinkais. Po sekminių ligi Mikelio sustoja ši žvejyba.

Tinklas tokį vardą gavęs pagal vindą, kuriuo išmestasis tinklas į valtį įvnduojamas arna įsukamas. …Reikalinga bent keturių valčių, o kievienoje valtyje turi būti bent du žveju. Dvi valtys gabena tinklą…., o dvi valtys yra pagelbinės…Greta viena kitos vairijamos abidvi tinklinės valtys, o pagelbinės atsilieka kol tinklas išmestas. Mėtryčios, kurios ant valties krašto sudėtos buvo, išmetamos po pirma, o paskui sparnai. Valtys vairijamos į šalis, kol abu sparnu visiškai išmestu. Prie katrop sprano dar pridedama traukiamoji virvė apie du šimtai sieksnių ilga. Virvė yra dailiai surinkiuota ir perduodama ant dviejų  valčių antram sparnui. Prie kranto visos valtys susiartina ir tinklas įsukamas. Dviejau suka vindą, o kiti keturi vejai ląso žuvis i tinklo.paskui ištuština ir metryčias. Geram orui esant, vindkartinį tinklą galima keturis iki penkis kartus per dieną išmesti.

3. Spendžiamoji žvejyba (Statomi tinklai)

Spendžiamoji žvejyba vadinama tokia su tinklais venteriais, vatais, bukiais, varais ir kas tam lygu, kurie ailiais prismeigiami. Ailiai yra beržiniai arba alsniniai, trijų iki keturių sieksnių ilgi.

Lietuviškoje Kuršių marių dalyje spendžiami tokie venteriai:

a) sykų venteriai (sykiniai),

b)ungurių venteriai (ungriniai)

c) paprasteji marių venteriai.

Visi venteriai mezgami vien iš kanapių. Jie turi keturis lankus ir tris vyriausias dalis. Dalis tarp pirmojo ir antrojo lanko vadinama „butine“, tarp antrojo ir trečiojo vadinama „vidmantas“ ir tarp trečiojo ir ketvirtojo „stagine“ arba „stagis“. Sparnai išplečiami ir taip pat prismeigiami. Venteryje yra perdoriai, kuriuos kuršiškieji žveai inkeliais vadina. Inkeliai yra vidujinis tinklas. Jų atidarsis galas yra prie tinklo angos, o toliau inkelis eina siauryn. Kiekvienas venteris turi du inkelius. Vienas jų vidmante pririštas, antras staginėje. Pirmojo inkelio anga yra mažuma didesnė kaip antrojo. Inkeliais žuvims uždaras kelias laukan išsprukti. Žuviai įplaukus į venterį pro inkelių skyles, ji dėl inkelių negali sugrįžti ir turi sugauta pasilikti venteryje arba staginėje. Inkeliais su kanapinėmis virvėmis gerai ištempti ir prie paties venterio pririšti. Žuvis, jei ir išlįstų per užpakalinę inkelio skylę, vėl atsidurtų prieš priešakinį inkelį, kuris sulig venterio platumu dar aukščiau iškeltas. Venteriai gulsčiai po du įsprendžiami mariose ir sujungiami stačiu tinklu, kuris leidingiu vadinamas. Venterio anga tarp ailių laikoma žuvims įplaukti. Atplaukusi žuvis ligi leidingio, atsiduria prieš jį ir, palei jį plaukdama, pakliūna į venterį.

Unguriniai venteriai yra tokie patys, tik akys žymiai smulkesnės, staginėje – pusė colio. Unguriniai spendžiami rugpjūčio 15 dieną ir palieka mariose ligi 8 dienų po Mikelio.

4. Smulkioji žvejyba marių pakraščiais

Prie šitos priklauso žvejyba klipais ir vadais, tinklas dviejų monių traukamas į krantą.

Klipinį tinklą traukia du žmonės, o trečiasis su laiveliu vairijasi už tinklo, įdant jį atkliudytų, jei kur tinklas užkliūtų (Servienė,  34).

Žvejyba ūdomis („šniūrai“ – slengas, stamp – No)

Ūdos konstrukciją Lietuvos pajūryje sudarė medinė skilstė kabliukams sukabinti ir ant virvutės nusidriekusios virvinio valo 25 41 cm ilgio gijos su kabliukais. Skilstę sudarė medinis skersinukas kabliukams užnerti ir lentelė kabliukams pridengti. Ūdoje buvo iki 270 metalinių 4 cm ilgio kabliukų. Prieš žūklę ant kabliukų užnerdavo masalą – strikį – nedidelius žuvų gabalėlius. Udos virvės ilgis buvo nuo 50 iki 460 m, prie jos kas 60 – 100 cm būdavo rišamos 33 – 140 cm ilgio virvelės su kabliukais. Ūdomis jūroje buvo gaudomos menkės, o Kuršių mariose – unguriai, pagaudavo ir kitų žuvų.  (Elertas, 53).

Vienas iš įrankių, naudojamų žvejybos vietai pasirinkti, buvo grūdėtas akmuo, kurį aprišdavo plona virvele, ištepdavo sviestu ir nuleisdavo į dugną. Pagal virvelės ilgį nustatydavo gylį, o apžiūrėję ir palaižę akmenį – dugno grunto tipą. Apie šį žvalgybos metodą byloja posakis „išlaižiau jūros dugną“ (Elertas, 55).

Poledinė žūklė

Išskirtinė buvo baidomoji žūklė. Nuo seno nerijos žvejai žuvis į pašautus po ledu tinklus viliodavo ypatingu muzikiniu instrumentu: į eketę įleidę vieną lentos galą, kitą galą ritmiškai daužydavo pagaliais, sau taktą skaičiuodami ir kartodami: „stinta – pūki, stinta – pūki…“ Žuvys pajausdavo vandenyje sklindančias garsines bangas, artėdavo prie eketės, sukdavo ratus ir pakliūdavo į tinklus…(Paltanavičius, 2).

Ledkirčiais buvo kertamos eketės ir marių ledas, kuris buvo kraunamas į ledaines ir atliko šaldytuvo funkciją atšilus orams. Ledainėse ledo gabalai buvo guldomi į pjuvenas.

Kiekvienas kirtiklis turėjo savo pavadinimą: įžakis – storam, penkinas – plonam ledui kirsti, dura ir peikena – ledui atskelti. (Elertas, 64).

Grėbliai

Paskui valtį traukiama priemonė unguriams gaudyti vok. Aalharka, lenk. – kotwa) primena grėblį. (Piškinaitė, 138).

Kurėnai

Visos plokščiadugnės valtys, kuriomis buvo žvejojo mariose, buvo tokios pačios konstrukcijos. Bortų (valties šonų) lentos buvo jungiamos briaunomis – lenta prie lentos. Mažiausios valtys buvo naudojamos susisiekimui ir vadinamos „valtelėmis“. Kiek didesnėmis – venterinėmis valtimis būdavo statomi venteriai. Nemuno deltos gyventojai į Klaipėdos, Šilutės, Tilžės ir Karaliaučiaus turgus turginėmis ir timbrinėmis (pagal upės Timbra pavadinimą) valtimis plukdydavo daržoves. Šios valtys turėdavo stogelį, kuris dengdavo valties vidų. Didžiosios marių burvaltės – bradinės valtys – traukdavo bradą, kurėnai – kurną, kiudelinės valtys – kiudelį. (Elertas, 19).

Kiudelinės valtys

XX a. pradžioje visas marių valtis pradėta vadinti kuršių laivais, o XX a. pabaigoje joms prigijo kurėno pavadinimas. Nerijos žvejų valtyse ilgiau buvo naudojamas senoviškesnis šprintinis takelažas. Nemuno deltoje ir pietinėje dalyje didžiausiomis – kiudelinėmis valtimis su gafeliniu takelažu.

Žvejų valtys Aistmarėse skirstomos į Garnsicken – 9 ar 10 metrų ilgio, 3,0 – 3,5 metrų pločio. Angelkahne  (arba barkasy – lenk.) buvo nuo 12 iki 14 metrų ilgio, plotis siekė 4 m. Šiaurinėje Aisrmarių dalyje buvo populiarios Keitelkahne arba Uhlen burvalčių versijos, iki 13 m ilgio ir 4 m pločios (Litwin, 20)

Jūrinės kylinės valtys

Tai jau kitos konstrukcijos burvaltės, kurios buvo stomos klinkeriniu būdu, vieną apkalos briauną užleidžiant ant kitos. Tokia apkala ir kylis pagerindavo valties jūrines savybes. Šias burvaltes ir vadindavo „jūrinėmis“ ar tiesiog „valtimis“. XX a. pradžioje šiomis valtimis pradėta gaudyti ungurius mariose, ir tokios valtys jau vadinamos ungurinėmis. Arba, pagal žvejybos būdą – ūdinėmis. Po Antrojo pasaulinio karo jas pakeitė motorinės dorės ir botai (Elertas, 29).

Kaip iš stintų troną verd

Iš didžiųjų stintų išrenka pūkius, kad pūkiai į stintas pasiliekt, tai menkas tronas nusistovi. Tie pūkei yra liesūs ir įsitrauk taukus į save. Po to įkretam stintas į puodą ir įpilam lygmanį puodą vandens. Mes pakuriam ugnį ir duodam pamažu taukus į save. Po to įkretam stintas į puodą ir įpilam lygmanį puodą vandens. Mes pakuriam ugnį ir duodam pamažu virti. Taip kokius penkis minutus. Paskui, nuimam puodą nuo ugnies, išnešam į lauką. Taip po vieną štundą imam šaukštą, o nugrebiam nusistovėjuius taukus ir supilam į flašes. Žiemą subriukiuojam tą troną pušnims tepti. Tokį tepalą vadinam  smėra. Į puodą pasiliekt įsunktos stintos, tai mes tas vadinam dragės. Jas iškret į tynę ir su laais sumaišo žiemą kiaulėms šerti. Kiti pakas į žemę, kad visas čistas stinta šutinam, tai iš tų taukų gal plinsų kepti, ale tai tik tedaro, kur-nekur koks. (Servienė, 37)

Žvejyba (DN) M. Balčius

Žvejyba dugniniu graibštu (kesele).

Šventosios žvejai taip žvejojo priekrantėje (Sėkyje), įbridę nuo kranto.

Gaudomas masalas didelėms žuvims: vėžiagyviai, smulkios žuvytės ir dugninės žuvys – plekšnės ir uotai.

Žvejyba žeberklu (stangereaskaber – perstike, kuri turėjo nagus su atškuburi [užbarzda], bet vėlesniais laikais buvo naudojami šakių tipo duriamieji įnagiai su nagais be užbarzdų).

Šventosios žvejai žeberklu žvejojo priekrantėje (Sėkyje) įbridę į jūrą nuo kranto.

Gaudomos plekšnės ir uotai.

Žvejyba velkamu tinklu (strand vaad – vadu, kiudele)

Šventosios  žvejai taip žuvis gaudė priekrantėje (Sėkyje), tinklą užmesdavo su irkline valtimi.

Gaudomas masalas didelėms žuvims: stintelės, silkelės, tubės – ir prie kranto atėjusios misti jūrinės

 bei upinės žuvys.

Žvejyba gramzdinamais tinklais (torskegarn, rodspattegarn – tinklas, Šventosios žvejai senovėje, tikriausiai, naudojo gramzdnamus tinklus, tačiau nuo XX a. pradžios žvejybai atviroje jūroje buvo naudojami tik plūduriuojantys tinklai).

Šventosios žvejai žvejojo atviroje jūroje (Atkrantėje ir Kalvoje) iš burinių valčių.

Gaudomos silkės (strimelės), griečės (šprotai), stintos.

Žvejyba ūdomis (dugninėmis meškerėmis, „šniūrais“)

Šventosios žvejai žvejojo atviroje jūroje (Atkrantėje ir Kalvoje) iš burinių valčių.

Gaudomos plekšnės, menkės, uotai, unguriai.

Žvejyba velkamomis meškerėmis (kapele)

Šventosios žvejai žvejojo atviroje jūroje (Atkrantėje ir Kalvoje) iš burinių valčių, išmetę tinklus silkių žvejybai.

Gaudomos menkės.

Žvejyba  plūduriuojančiomis meškerėmis (laxelanker – lašu, ūdomis)

Šventosios žvejai žvejojo atviroje jūroje (Atkrantėje ir Kalvoje) iš burinių valčių. Po Pirmojo pasaulinio karo šis žvejybos būdas pamirštas.

Gaudomos lašišos.

Žuvies rūkymas (– rūkuži)

Šventosios žvejai atokiau nuo namo statė medines vienos kameros, kelių kamerų velėnų  rūkyklas. Mūrinę rūkyklą Šventosios Lejniekuose turėjo Liupikų viekiemio šeimininkas. (skorsten – skurstiens).

Iliustracijų sąrašas

  1. Žvejyba didžiuoju traukiamu tinku  žiemą / Fischerei mit dem grossen Wntergarn/ Žvejybos žiemą įrankiai: 1. 2. Eisaxte; 3. Zossgabel; 4. Tankgabel; 5. Zosshaken; 6. Ziehgurt; (155/154)
  2. Keseliai: 156 (Das Senknetz) / 157(Der Senkhamen) /160 (Der Kratzhamen) /161 (Die Klumka)/162 (Der Kascher)/163 (Die Wurfnetz);
  3. Lašišų užtvara: 169 (Ein Theil des Vorschunetzes am Lachswehr)/194 (Der Lachsfang)/ 195 (Lachsangel und Boje);
  4. Mažasis ungurių venteris (Das Kleine Aalpant)176
  5. Rankinis venteriukas (bučiukas – Die Bollreuse)  188
  6. Bučiukai 189 (Die Aalreuse) / 192 (Bukkinellen)
  7. Ungurių gaudymas dėžėmis (Der Aalkasten) 193
  8. Žeberklai unguriams (Aalspeere)  201/ 202 (Der Holger – „šukos“);
  9. Aistmarių žvejų burvaltė (Angelkahn des frischen Haffes), 146
  10. Gilijos (Kuršių marių)  kiudelinė žvejų burvaltė  ( Keitelkahn des kurischen Haffes) 146a
  11. Kuteris tralavimui (Segelkutter zur Grundnetzfischerei) 147
  12. Žvejybos prižiūrėtojas iškėlęs vėliavą, kuri reikalauja žveją sustoti, vejasi žvejų burvaltes 203/ Projektuojamas žvejybos prižiūrėtojo laivas, varomas garo mašinos  (Projectirter Fischereiaufsichtsdampfer) 204
  13. Kiudeliai, tralai (kurėnai tempia tinklus) Kuršių mariose (Kurrenkahne mit dem Netz) 142
  14. Didysis dviejų burvalčių traukiamas tinklas (Das braddengarn)  143
  15. Dviejų bradinių (venterinių)  valčių traukiamas tinklas (Lage der vor dem Garn treinemden Braddenkahne)  144
  16. Kiudelis  (Der Keitel) 145
  17. Užsiaučiamas tinklas (Das bewegliche Plotznetz) 148
  18. Statomi tinklai: Ein Stuck Flunfernetz  168  / Der Haffsack 171/ Sackfischerei 172/ Die Sacke mit Streichtuchern) 177/ Stehboje und Dragge zum Storgarn 167:
  19. Bradinys : Die Neschintinnis (stintoms žvejoti) 150/
  20. Valtis tinklams statyti (Strandboot), burvaltė lašišoms gaudyti (Lachsangelboot)  ir traukiamas tinklas (Strandgarn) 152
  21. Žvejys iš irklinės valties ūdomis gaudo ungurius (Handkahn bein Aufnehmen von Aalangeln) 197

Blokai:

  1. Žūklė žiemą: 155/154;
  2. Keseliai: 156/ 157/160/161/162/163;
  3. Lašišų gaudymas: 169/194/ 195;
  4. Ungurių gaudymas: 176/ 188/ 189/ 192/ 193/ 201/ 202;
  5. Žvejų laivai: 146 Aistmarių kurėnas; 146a/ 147/203/ 204
  6. Tralai (tempiami tinklai): 142/ 143/ 144/ 145/148;
  7. Statomi tinklai: 168/ 171/ 172/ 177/167:
  8. Bradiniai (/): 150/ 152/197

Šaltiniai:

Panaudotos iliustracijos iš knygos:

Fische,  Fischerei und Fischzucht im Ost- und Westpreussen

 von Von Dr. Bertliold Benecke, Professor an der Universität Königsberg.

Mit zahlreichen Abbildungen von H. Braune.

Königsberg in Pr. Hartungsche Verlagsdruckerei.

1880.

Drechsel, C.F. Oversigt over Vore Saltvandsfiskerier i Nordsoen og farvandene indenfor Skagen, 1980.

Jaeger, Werner. Fischerkahne auf dem Kurischen Haff. Einblick in die Geschichte des Kahnbaus und der Fischerei bis 1945.Verlag fur Regionalgeschicte. Bielefeld, 1995.

 „Lietuvos pajūrio ir pamario žvejų kultūra: iš Lietuvos Jūrų muziejaus rinkinių“  Sudarytojas Dainius Elertas, Lietuvos Jūrų muziejaus.

Litwin, J. Szkutnictwo zalewu Wislanego, Sztutowo, 2002

Paltanavičius, S., Stinta – Pūkis, „Kauno diena“, 2018-02-10.

Piškinaitė – Kazlauskienė, L., Žvejybos istorijos apybraižos, Piemedžio leidykla, Vilnius 1998,

B. Servienė, K. Demereckas, „Žvejyba pamaryje XVI – XX a.“, „Libra Memelensis“, Klaipėda, 1998.

Memellandisches Bildebuch. Band II. Bildauswahl: F. W. Siebert. Text: Herbert Preuss. F.W. Siebert. Verlag: Georg Banszeurus. Hoxter/Weser 1977.

Nuotraukos iš M. Balčiaus archyvo.